Storosios žarnos vėžio gydymo didžiausia sėkmė – ankstyva diagnostika


Medikai teigia, kad kolorektaliniai navikai yra vieni iš sėkmingiausiai gydomų virškinamojo trakto navikų. Respublikinės Šiaulių ligoninės medikai per metus diagnozuoja per 80 naujų storosios ir tiesiosios žarnos vėžio atvejų. Deja, ne visi storosios žarnos navikai įveikiami lengvai. Nuo ko priklauso šios lokalizacijos naviko gydymo efektyvumas, kodėl ne visada jis toks sėkmingas bei į kitus su storosios žarnos vėžio žinomumu, jo diagnostika ir gydymu susijusius žurnalistų klausimus atsako Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas chirurgas onkologas Mindaugas ŠATKAUSKAS:

- Nuo ko labiausiai priklauso storosios žarnos vėžio gydymo efektyvumas?
- Labiausiai gydymo sėkmė ir efektyvumas priklauso nuo jo stadijos. Jei navikas diagnozuojamas ankstyvųjų stadijų, tai didžioji dalis pacientų pasveiksta visiškai. Didelė su kolorektaliniu vėžiu susijusi problema yra ta, kad žmonės nejaučia ankstyvųjų ligos požymių, todėl dažnai nustatoma jau pažengusi liga, o I-II stadijos kolorektalinio vėžio Lietuvoje diagnozuojama mažiau kaip 40 procentų.

- Ar sudėtingai diagnozuojamas storosios žarnos vėžys?
- Galima atsakyti ir taip, ir ne. Lengvai diagnozuojamas, kai jau juntami simptomai, bet tada liga jau yra pažengusi. Mūsų tikslas bet kurį naviką rasti, kai jis yra kuo mažesnis, kai jis neturi simptomų.Geriausiai diagnozuoti vėžį anksti padeda storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Ši valstybės finansuojama profilaktinės patikros programa Lietuvoje veikia nuo 2009 metų. Lietuvoje profilaktinės storosios žarnos vėžio programos atliekamos vyrams ir moterims nuo 50 iki 74 metų kartą per dvejus metus. Šeimos gydytojas skiria slapto kraujavimo tyrimą, kuris atliekamas iš išmatų. Jei aptinkama kraujo pėdsakų, tai reikia daryti kitus tyrimas: endoskopinį tyrimą, vadinamą kolonoskopija. Jei šio tyrimo metu aptinkamas vėžys, kai žmogus nejaučia jokių simptomų, gydymo rezultatai yra labai geri. Tyrimo metu aptinkami maži navikai ar net ikivėžinės ligos: polipai, išaugos. Pastarosios dažniausiai pašalinamos endoskopu, ir užkertamas kelias storosios žarnos vėžiui. Reikėtų visiems žmonėms dalyvauti šioje programoje, deja Lietuvoje žmonės nelinkę tikrintis. Vakarų Europoje pasiekiama, kad apie 50-60 proc. šio amžiaus grupės populiacijos pasitikrintų. Lietuvoje skaičiai gerokai mažesni.

-Slapto kraujavimo testas baugina žmones, ar jis yra lemtingas?
- Ne visada aptiktas kraujo pėdsakas yra lemtingas. Gal pacientas nesilaikė rekomendacijų, gal valgė mėsos, dėl ko testas gali būti teigiamas. Gali būti ir uždegiminių žarnyno ligų, dėl hemarojaus gali būti išangės įplyšos ir kraujuoti. Galutinei diagnozei nustatyti reikalinga kolonoskopija.

-Kada jau reikia tikrintis?
-Pagal profilaktikos programą – nuo 50-ies metų. Jaunesniems rekomenduojama tikrintis, kai giminėje yra sergančių storosios žarnos vėžiu. Manoma, kad apie 10 proc. storosios žarnos vėžio atvejų yra genetinės arba paveldimos kilmės. Tiems pacientams reikėtų pradėti tikrintis anksti, gal net nuo 30-ties metų. Slapto kraujavimo tyrimą, nusipirkus vaistinėje testą, galima atlikti ir namų sąlygomis. Iškilus neaiškumams reikia kreiptis į šeimos gydytoją.

- Kokie simptomai verčia sunerimti ir kreiptis į medikus?
- Storoji žarna yra ilgas organas, tad simptomatika labai priklauso nuo to, kurioje vietoje formuojasi auglys. Kai jis yra arčiau prie išeinamosios angos, žmogus pats išmatose gali pastebėti kraujo, gleivių, kažkokio neįprasto turinio. Kuo aukščiau žarnoje yra darinys, tuo mažiau galimybių pastebėti kraują, nes jis susimaišo su žarnų turiniu ir pasislepia. Simptomai – bendras silpnumas, nuovargis, apetito stoka, kraujo tyrimuose gali mažėti hemoglobino kiekis, vėliau gali būti pilvo pūtimas, gurgėjimas, vidurių užkietėjimas, kuris kaitaliojasi su viduriavimu. Pilvo skausmas būdingas jau pažengusiam vėžiui.

- Ar yra nustatyta mitybos sąsaja su storosios žarnos vėžiu?
- Kalbant apie storosios žarnos vėžio rizikos faktorius labai svarbūs faktoriai yra nutukimas ir mityba. Tai yra tarpusavyje susiję dalykai. Vėžio atsiradimą labai įtakoja perdirbta mėsa, ypatingai raudona: visos rūkytos dešros ir kiti mėsos gaminiai, konservuoti, sūdyti mėsos gaminiai, dūmais ar chemikalais apdoroti mėsos gaminiai. Rekomenduojama suaugusiam žmogui per savaitę raudonos mėsos – virtos, troškintos, lengvai apkeptos - suvalgyti ne daugiau kaip 500 gramų, kas sudaro apie 750 gr. žalios mėsos. Pagal suomių atliktą tyrimą nustatyta, kad Suomijoje storosios žarnos vėžiu serga žymiai mažiau žmonių. Tai dėl to, kad suomiai vartoja daugiau pieno produktų, o ypač – raugintų pieno produktų. Su jais gauna daug probiotikų, kurių dėka keičiasi žarnyno mikroflora ir veikia kaip antioksidantas. Patariama daugiau naudoti baltos mėsos: paukštienos, triušienos, žuvies. Patariama daugiau valgyti daržovių, nes jose yra daug skaidulinių medžiagų. Skaidulinės medžiagos fermentuojasi žarnyne, gaminasi bioaktyvos medžiagos. Kitas dalykas – jos didina išmatų turinį ir tuomet turinys lengviau slenka žarnynu, mažiau kietėja viduriai. Padidintas vidurių užkietėjimas taip pat susijęs su padidinta storosios žarnos vėžio rizika. Mechanizmas yra toks: kepenys išskiria tulžį, kuri reikalinga virškinimui, tačiau kai kurie jos skilimo produktai yra kancerogenai. Kuo didesnį kontaktą su žarnos gleivine turi tos kancerogeninės medžiagos, tuo didesnė tikimybė išsivystyti vėžiui. Skaidulinės medžiagos skatina peristaltiką, ir kontaktas su žarnos gleivine yra žymiai trumpesnis.

-Ar storosios žarnos vėžys – pagyvenusių žmonių liga?
- Iš dalies – taip, daugiau šia liga serga pagyvenę – 60-70 metų žmonės. Bet ši liga, kaip ir visos onkologinės ligos, labai jaunėja. Didžiausios rizikos – mityba, viršsvoris, stresas, alkoholio vartojimas, net ir tabako rūkymas. Tabako cigaretėje yra ne vienas kancerogenas. Mes galvojam, kad ten nikotinas ir dervos. Ten yra didžiulis kiekis kancerogenų, kurie veikia ne tik plaučius, bet ir visą organizmą. Ir yra vienas iš rizikos faktorių susirgti storosios žarnos vėžiu.

- Koks efektyviausias storosios žarnos vėžio gydymas?
- Efektyviausias yra ikivėžinis gydymas, kai nustatomi gerybiniai pakitimai ir pašalinami endoskopijos metu. Jei nustatoma, kad jie yra nepiktybiniai, užkertamas kelias vėžio išsivystymui. Pradinėse, pirmoje-antroje stadijose, efektyviausias – chirurginis gydymas, kai pašalinamas tam tikras žarnos segmentas su tuo dariniu. Jei liga išplitusi ir jau yra metastazių, kas dažniausia yra kepenyse, plaučiuose, efektyviausias yra kombinuotas gydymas. Taikoma chemoterapija, biologinė terapija, taikinių terapijos ir operacinis gydymas. Gydymas yra labai individualus. Parenkamas pagal naviko biologiją. Pagal tai galime prognozuoti, kaip navikas gali elgtis, kiek jis yra agresyvus. Diagnostika ir gydymas per pastaruosius dešimt metų stipriai patobulėjo. Prieš 15-20 metų visos operacijos buvo atliekamos chirurginiu būdu, kai prapjaunamas pilvas, pašalinama žarnos dalis ir užsiūnama. Dabar 80 proc. planinių operacijų atliekama laparoskopu. Operacijos radikalumas ir tolimieji rezultatai yra tokie pat, tačiau pacientas jau sekančią dieną gali keltis iš lovos, judėti, daug greičiau grįžta į įprastą gyvenimą. Onkologijoje yra labai griežti reikalavimai, gydymo standartai, shemos ir mes negalime nuo jų nukrypti. Svarbu, kad būtų visi reikiami specialistai, chirurgai, chemoterapeutai, radioterapeutai, patologai. Gydant onkologines ligas visada dirba komanda – vieno žmogaus, net ir labai protingo, nepakanka.

- Ar storosios žarnos vėžys gali atsinaujinti?
- Deja, bet taip. Gali būti lokalus recidyvas, gali atsirasti ir naujas darinys. Disponuoja genetiniai faktoriai. Dar viena problema yra, kad darinys po kažkurio laiko gali metastazuoti. Būna, kad prieš operaciją atlikę organizmo tyrimą jokių metastazių nematome, tačiau po pusmečio ar metų metastazės gali atsirasti kepenyse ar plaučiuose. Taip būna.

- Ar po storosios žarnos vėžio operacijos rekomenduojama kokia speciali mityba?
- Kaip ir ligos profilaktikos atveju, reikia atsisakyti raudonos mėsos. Bet jei valgoma, tai mėsa turi būti šviežiai paruošta, nerūkyta, nesūdyta. Labai svarbu – šviežus maistas. Nerekomenduojama laikytis jokių dietų, nebadauti. Besigydant taip pat, ypač chemoterapijos metu, labai svarbu subalansuotas maistas, nes organizmas kovoja su liga, chemoterapija turi savo šalutinių reiškinių, organizmui labai svarbu atsistatyti. Reikėtų vengti cukraus, bet gydymo metu, ypač jei krenta svoris, galima ir saldumyną suvalgyti. Po gydymo tinka visi sveikos mitybos principai. Raudonos mėsos, gyvūninių riebalų vartojimą sumažinti iki minimumo, juos keisti augaliniais riebalais. Aliejus vietoj sviesto, taukų, vietoje mėsos – žuvis. Tinka paukštiena, ypač naminė. Rekomenduojamos visos daržovės, vaisiai. Ankštinės daržovės turi labai daug baltymų, todėl labai naudingos. Taip pat reikalingos visos kruopos: grikiai, perlinės kruopos, ryžiai.

Profilaktiškai dėl storosios žarnos vėžio Lietuvos gyventojai tiriasi vangiai: baimė išgirsti diagnozę gąsdina labiau, nei pati liga


Nors Lietuvoje veikia keturios, nemokamos vėžio profilaktikos programos, gyventojai jomis tebesinaudoja vangiai. Štai prevenciškai išsitirti dėl storosios žarnos vėžio ateina mažiau, nei pusė šalies gyventojų, kuriems ši programa priklauso pagal amžių. Anot psichologų, prevenciškai tikrintis sveikatą neretą žmogų vis dar atgraso baimė sužinoti onkologinės ligos diagnozę ir klaidingi įsitikinimai.

Kad nereikėtų tirtis prevenciškai, net svarstė išvykti į užsienį

45-erių Skaistei savo 53-ejų vyrą Nerijų prevenciškai išsitirti dėl storosios žarnos vėžio įkalbinėti teko ilgai. Moteris sutuoktiniui netgi siūlė sveikatą eiti tikrintis kartu. Tačiau Nerijus vis bandė nuo šios temos išsisukti. Galiausiai Skaistei pavyko įkalbėti Nerijų pasidaryti slapto kraujo išmatose testą. Jis buvo teigiamas. Gydytojas rekomendavo vyrui atlikti kolonoskopijos tyrimą. Sutuoktinį šiam tyrimui registravo Skaistė. Moteris pamena, kad, kol laukė tyrimo, visaip bandė nuo jo išsisukti – net į dirbti į užsienį svarstė išvykti. Visgi, lydimas žmonos atvyko į Nacionalinį vėžio institutą atlikti kolonoskopijos. Skaistė sako turėjusi iki paskutinės akimirkos stebėti, kad vyras tikrai užeitų nueitų atlikti tyrimo. Kolonoskopija Nerijui buvo atlikta su nejautra. Vyras sako atsigulęs išsitirti, o nubudęs, kai tyrimas jau buvo atliktas. Jokių darinių Nerijaus žarnyne taip pat nebuvo aptikta. Vyras sako esantis dėkingas Nacionalinio vėžio instituto medikams, kurie profesionaliai atliko tyrimą ir nuramino jį dėl baimių. Dabar Nerijus ne tik suprato, kad bijoti prevenciškai tirtis dėl vėžio nereikia, bet tą daryti siūlo ir draugams, pažįstamiems.

Kodėl gyventojai bijo prevenciškai tirtis dėl vėžio?

Su panašiomis kaip Nerijaus psichologinėmis priežastimis, kai bijoma tikrintis sveikatą, susiduria ir daugiau Lietuvos gyventojų. „Tyrimai rodo, jog mažas gyventojų dalyvavimas prevencinėse programose priklauso nuo menkos informacijos sklaidos apie programos naudą ir pasiekiamumą. Kita vertus, abejonės dalyvauti prevencinėse programose dažnai atsiranda dėl klaidingų įsitikinimų. Pastebima, kad Lietuvos gyventojai vengia naudotis prevencinėmis programomis, nes klaidingai mano, jog jos neapsaugos nuo ligos ir nepagerins jų psichologinės gerovės. Priešingai - sugadins gyvenimą, nes prevencinio tyrimo metu galima aptikti kokią nors ligą, su kuria teks tvarkytis pačiam. Taigi, prevencinės programos vengimas galimai atsiranda dėl onkologinės ligos baimės,“ – sako Nacionalinio vėžio instituto psichologė Gertrūda Klimavičiūtė.

Anot psichologės, yra ir tokių gyventojų, kurie vengia pasinaudoti prevencinėmis programomis, nes mano, kad onkologinė diagnozė jiems yra neaktuali. „Tokie gyventojai mąsto, kad ligos atsiranda tik vėlyvame amžiuje ir yra būtinai lydimos simptomų. Taip pat yra manančių, jog jiems nėra aktualu pasinaudoti prevencinėmis programomis, nes šeimoje nebuvo sirgusiųjų onkologinę liga. Tokie asmenys turi klaidingą įsitikinimą, kad rizika susirgti onkologinę liga bus maža, vadovaujasi subjektyviais kūno pojūčiais. Taigi, nemaža dalis vengiančiųjų prevencinių programų atsiranda dėl vyraujančių klaidingų įsitikinimų. Taip pat prevencinių programų vengiama dėl psichosocialinių faktorių: streso prieš procedūrą, nerimo dėl procedūros rezultatų ir sveikatos, baimė išgirsti onkologinę diagnozę. Kita dalis privengia prevencinių programų, nes, visgi, tai susiję su gėdos jausmu apnuoginti savo kūną, intymią kūno dalį. Pripažinkime, nors moteris nuo ankstyvo amžiaus jaukinasi ginekologinę patikrų kėdę, apsinuoginimas prieš gydytoją kelia gėdos, nejaukumo ir nesaugumo jausmą. Kokie beatrodytų tvirti ir drąsus Lietuvos vyrai, intymių kūno dalių apnuoginimas prieš gydytoją jiems irgi sukelia nejaukumo, gėdos ir nesaugumo jausmus,“ – komentuoja G. Klimavičiūtė.

Psichologė pastebi, kad gyventojų baimę gali lemti ir ankstesnės neigiamos patirtys su gydytojais. „Dar viena priežastis, dėl ko vengiama prevencinių programų, yra ankstesni jautrūs, nemalonūs, nenusisekę santykiai su gydytojais. Pripažinkime, kartais gydytojas būna nepakankamai dėmesingas jautriems paciento klausimams. O kartais pacientas, gydytojo būna sugėdijamas dėl klausimo, išvaizdos ar kitų dalykų, todėl žmogus ima privengti ir gydytojų, ir prevencinių programų: visko kas jam gali vėl sukelti patirtus nemalonius jausmus,“- sako psichologė.

Anot G. Klimavičiūtės, kai kurie žmonės vengia prevencinių programų, nes „tiesiog negali sau leisti sirgti“. „Šiais laikais, nors ir rečiau, bet vis dar tenka išgirsti, kad kai kurie žmonės vengia prevencinių programų, nes negali sau leisti sirgti, turi finansinių įsipareigojimų, vieni augina vaikus arba bijo prarasti darbą dėl ligos. Bijo, kad niekas neatliks jų darbo jei jie les sau tokią „prabangą tikrinti savo sveikatą prevenciškai“. Tenka girdėti, kad kai kurie žmonės bijo tirtis dėl to, kad „gydytojai gali kažką rasti“,“ – aiškina psichologė.

Taigi, kokią žalą kelia tokios baimės? „Prevencinės programos yra skirtos ankstyvajai ligos diagnostikai. Neabejotinai, kyla baimė, kad tyrimo metu „gali būti kažkas aptikta“. Turime pripažinti, kad vėžys - tai rimta liga, reikalaujanti nemenkų resursų. Tai, be abejo, pastiprina prevencinio tyrimo baimę. Tačiau turime pripažinti, kad baimė susirgti gali užgožti tikrąją riziką ir galiausiai padaro didelę žalą asmens sveikatai, taip pat jo aplinkai ir artimiesiems. Kiekvienas turi įvertinti, kas yra baisiau ir su kuo sunkiau būtų susigyventi. Ar su ligos diagnoze ir jos gydymu, ar su baime, kad kažkas vyksta ir nėra aišku, kiek ilgai pavyks tai atlaikyti. Kiekvienam, priimant asmeninį sprendimą, svarbu prisiminti, kad ne visos onkologinės diagnozės priveda prie terminalinės būsenos. Kai kuriais atvejais pacientai miršta ne dėl onkologinės ligos, o dėl senatvės, nors ir sirgo vėžiu. Be to, dalyvaujant prevencinėje programoje, ankstyva ligos diagnostika gali užkirsti kelią didžiausių onkologinės ligos baimių tapimui tikrove,“- sako G. Klimavičiūtė.

Anot psichologės, žmonių baimė dėl vėžio tirtis prevenciškai kartais būna susijusi su baime išgąsdinti artimuosius, jei pasitvirtintų onkologinės ligos atvejis. „Tai - dar viena priežastis privengti prevencinės programos. Visgi, tai yra asmeninė onkologinės ligos baimė, perkelta į artimuosius. Nepaisant to, negalima paneigti, kad artimieji susirūpina ir išsigąsta išgirdę, jog šeimoje kažkas susirgo vėžiu. Ir šios reakcijos yra visiškai žmoniškos, tikėtinos. Tačiau tai nepražudo ir nesugniuždo artimųjų, taip, kaip galėtų atrodyti. Žinojimas leidžia žmonėms ieškoti problemų sprendimų. Priešingu atveju, visų amžiaus kategorijų artimuosius pražudo nežinia ir nesupratimas. Kai kuriais atvejais prevencinės programos metu aptikti ligos požymiai pastūmėja susirgusiojo artimuosius ir draugus pasinaudoti prevencine programa,“ – aiškina G. Klimavičiūtė.

Anot psichologės, mes vis esame žmonės ir negalime žinoti, kokia liga sutrikdys gyvenimo ritmą. „Kaip sakoma patarlėje, jei žinotume, kas mūsų laukia, tai iš anksto pagalvėlę pasidėtume. Kaip jau minėjau anksčiau, yra adekvačių priežasčių bijoti ligos. Ir tikrai galime sau leisti truputi pabijoti, tačiau ilgainiui baimė sukausto, paralyžiuoja ir neleidžia priimti teisingų sprendimų. Slėpimasis nuo diagnozės ar ligos neapsaugos nuo ligos, sunkių psichologinių išgyvenimų ir gyvenimo ritmo sutrikdymo. Tačiau noriu pabrėžti, kad tik konkretus asmuo, o ne gydytojas, gali priimti sprendimą pasinaudoti prevencine programa arba gali apsispręsti, kaip ilgai leis ligai trikdyti savo gyvenimo ritmą. Nieko nėra blogiau gyvenime už nežinojimą. Kaip stipriai sukrėstų žinios, žinojimas suteikia galios spręsti problemas,“ – reziumuoja G. Klimavičiūtė.

Prevenciškai išsitirti dėl storosios žarnos vėžio ateina mažiau, nei pusė tikslinės grupės Lietuvos gyventojų

Lietuvoje storosios žarnos vėžio prevencijos programa priklauso jokių skundų neturintiems vyrams ir moterims nuo 50 iki 74 metų: kartą per 2 metus atliekamas slapto kraujo išmatose testas. Jei testo atsakymas neigiamas, pakartotinai tyrimą atlikti reikia po 2 metų. Jei teigiamas, reikalinga atlikti kolonoskopijos tyrimą. „Šios amžiaus ribos pasirinktos todėl, kad tada yra didžiausia storosios žarnos vėžio rizika. Kaip tik dabar Europos Komisijoje vyksta diskusijos dėl amžiaus ribų išplėtimų, pasigirsta kalbų, jog galima pradėti tikrinti jau nuo 45 metų, kaip yra JAV ar Jungtinėje Karalystėje,“ – kalba Nacionalinio vėžio instituto gydytojas chirurgas doc. dr. Audrius Dulskas.

Anot gydytojo chirurgo, svarbu paminėti, kad slaptas kraujas išmatose nebūtinai reiškia, kad žmogus susirgo onkologine liga. „Nustačius teigiamą testą, vėžį randame tik iki 5-6 proc. asmenų. Paprastai randame gerybinę patologiją – polipus arba jokios patologijos,“ – komentuoja doc. dr. A. Dulskas. Medikas taip pat atkreipia dėmesį, kad ir kolonoskopijos prireikia tik esam teigiamam slapto kraujo išmatose testo atsakymui, t.y., iki 10 proc. visų programoje dalyvaujančių žmonių.

„Kolonoskopijos metu pirmiausia yra apžiūrimas visas storasis žarnynas ir trumpa dalelytė plonosios žarnos. Radus ataugėlių (polipų) galima juos iš karto pašalinti arba paimti biopsijas (mažus gabalėlius) ištyrimu per mikroskopą. Esant didesniems polipams, tolimesnis šalinimas paprastai atliekamas arba ambulatoriškai, arba dienos chirurgijos stacionaro sąlygomis,“ – apie tyrimą pasakoja doc. dr. A. Dulskas.

Tačiau gydytojas chirurgas pabrėžia, kad nors dalyvauti prevencinėje patikros programoje yra labai reikalinga, ne ką mažiau svarbu yra ir sumažinti rizikos susirgti šia liga veiksnius.

„Rizikos veiksniai yra labai panašūs kaip ir kitų vėžių: žalingi įpročiai – rūkymas ir alkoholis, mažas fizinis aktyvumas, viršsvoris ir nutukimas, dažnas raudonos termiškai apdorotos mėsos vartojimas. Raudona mėsa iš tikrųjų yra vienas svarbiausių rizikos veiksnių. Todėl daugelis organizacijų rekomenduoja per savaitę vartoti ne daugiau nei 300-400 g. tokios mėsos,”- apie storosios žarnos vėžio rizikos veiksnius pasakoja medikas.

Visgi, vieno patarimo, kaip išvengti šios ligos, anot doc. dr. A. Dulsko nėra. „Galioja visi bendri sveikos gyvensenos principai: pakankamas fizinis aktyvumas, Viduržemio jūros dieta, žalingų įpročių atsisakymas, svorio reguliavimas. Yra naujų klinikinių tyrimų, rodančių, jog aspirino naudojimas mažina šią riziką. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog visiems reikia pulti pirkti ir naudoti aspiriną – pasitarkite su šeimos gydytoju, kad įvertintų galimą riziką ir galimą naudą. Svarbiausia – sveikos gyvensenos propagavimas jau nuo darželio. Tai turi būti savaime suprantamas dalykas mūsų gyvenime. Kitas svarbus dalykus – antrinė profilaktika, kuri apima patikros programas. Jose dalyvauti yra būtina, tik jos sumažina vėžio ir mirties nuo vėžio riziką. Deja, kol kas nemokamose programose žmonės dalyvauja labai vangiai. Storosios žarnos patikros programoje kasmet dalyvauja mažiau nei 50 proc. Dalyvaujant tokiam kiekiui žmonių vargu ar galima tikėtis jos teigiamo poveikio,“ – apibendrina doc. dr. A. Dulskas.