Nedidindami biokuro žaliavos kiekio rinkoje, prarandame galimybes atpiginti šildymą

Iki Rusijos agresijos prieš Ukrainą Lietuva apie 40 proc. biokurui reikalingos žaliavos importuodavo iš Baltarusijos. Dabar, užkirtus kelią biokuro importui iš šios šalies, atsivėrė galimybės grįžti į rinką mūsų gamintojams, tačiau skirtingai nei nupiginta baltarusiška biokuro žaliava, lietuviška yra kur kas brangesnė ir jos kiekis rinkoje kol kas per mažas.

Siekdama stabdyti kainų kilimą, Vyriausybė į biokuro rinką metė dar vieną gamintoją – valstybinių miškų urėdiją, kuri pati gamins ir į katilines tieks biokurą. Tiesa, ji dar neturi tam reikalingos technikos ir naudojasi privačių gamintojų smulkinimo paslaugomis. Pastarieji, beje, kartais sulaukia ir pasmerkimo, neva naudojasi situacija ir dirbtinai pakelia galutinę jau pagaminto biokuro kainą.

Biokuro kainą sumažintų daugiau žaliavos

Portalo miskininkas.eu kalbinti pašnekovai – UAB „Raguvilė“ direktorius Virginijus Brazauskas, UAB „Pusbroliai“ vadovas Midaugas Žemaitis ir Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ pezidentas Marius Valukynas vieningai sako: Lietuvoje pilna nenaudojamos, tačiau biokurui gaminti tinkamos žaliavos, tad augant energijos kainoms, būtina jos kuo daugiau pateikti gamintojams.

„Lietuvoje pilna apleistų laukų, priešgaisrinių ruožų ir pakelių, kur žaliavos biokurui į valias, tereikia tik tam tikrų valdžios sprendimų. Kodėl nekertami miškai, kurie tinkami malkinei medienai bei biokurui ir žaliava paliekama supūti? Pjautinės medienos situacija stabilizavosi ir kainos skirtumas yra tik 10–12 Eur nuo malkinės medienos, kuri niekam išskyrus kurą netinka. Manau, kad biokurininkai mielai sudalyvautų konkursuose ir supirktų biokurui tinkamą medieną pagal kiekvieno regiono situaciją ir kainas. Jeigu kokiame nors rajone nėra realizacijos, tai už tai būtų mokamas bent simbolinis mokestis. Be to, yra ir kita medalio pusė: būtų sutvarkyti mūsų šalies miškai, vyktų ūkinė veikla“, – teigia UAB „Raguvilė“ vadovas.

„Visiškai nekreipiama dėmesio, kad dėl aukštos biokuro kainos kaltas ne gamintojų antkainis, o per mažas žaliavos kiekis ir jos kaina. Prie komunizmo juk negrįšime. Kai valstybė padaro planą, nustato vienodą kainą ir mes turime planinę ekonomiką. Vienintelis vaistas kaip sumažinti kainą – skatinti konkurenciją ir didinti žaliavos kiekį rinkoje“, –UAB „Pusbroliai“ vadovas M. Žemaitis.

Pasak „Litbioma“ vadovo M. Valukyno, vienintelis receptas mažinti biokuro kainą – patiekti į rinką daugiau žaliavos. „Viskas taip elementaru. Nebūtina nei profesoriumi, nei ekspertu būti, kad suprastumei, jog į šią situaciją, kad gamintojai neva kalti dėl pakilusių biokuro kainų, atvedė žaliavos trūkumas rinkoje. Vietoje susiskaldymo susitelkime ir pasiekime, kad valstybinių miškų tvarkytojai kiek įmanoma daugiau į rinką patiektų miško kirtimo atliekų ir negailėtų kirsti menkaverčių medynų. Esu ne kartą tai sakęs. Neveiks nei technikos pirkimas, nei urėdijos įsiliejimas tarp biokuro gamintojų“, – situaciją aiškino biokuro gamintojus ir tiekėjus vienijančios asociacijos vadovas.

Mano, kad daugiausiai uždirba žaliavos turėtojai

Pagal Tarptautinės biokuro biržos „Baltpool“ pateiktus duomenis pernai biokuro gamybai tinkamų sortimentų Valstybinių miškų urėdija pardavė daugiau, tačiau galutinė svertinė sandorių kaina buvo mažesnė nei šiemet. 2021 m. trumpalaikiuose ir pusmetiniuose aukcionuose parduota 1 722 313 ktm. žaliavos, šiemet iki lapkričio mėn. parduota 638 141 m3. Tiesa, „Baltpool“medienos aukcionai apima tik dalį Valstybinių miškų urėdijos parduodamos žaliavos, todėl nebūtinai atspindi visas rinkos tencencijas.

M. Žemaitis kelia klausimų, kodėl Valstybinių miškų urėdija ir Aplinkos ministerija neįdėjo pastangų, kad biokuro žaliavos padaugėtų? Jam atrodo, jog buvo pasielgta priešingai, kad žaliavos kiekį privačiam gamintojui dar labiau sumažintų. „Jei pats susmulkini ir pagamini biokurą, žaliavos nepadaugėja, o pamėginus padidinti konkurenciją, kaina kristų. Panaši situacija ir su žaliava iš privačių miškų. Jų savininkai, matydami urėdijos kainą, žaliavos irgi nepardavinėja pigiau. Tai reikėtų pažiūrėti, kas gauna didžiausią pelną. Ar tik ne miškų savininkai ir urėdija? Kodėl ant jų niekas nepila pamazgų, o kaltę suverčia gamintojams, kurių ne vienas iki tol dirbo nuostolingai“, – gamintojus užstoja pašnekovas.

V. Brazauskas sako, galintis tik pritarti kolegų teiginiams, kad biokuro kainą lemia žaliavos paklausos ir pasiūlos balansas ir mano, jog bent jau kol kas biokuro rinkoje daugiausiai uždirba žaliavos turėtojai. „Dabar Lietuvoje yra du pagrindiniai biokuro žaliavos tiekėjai: privačių miškų savininkai ir Valstybinių miškų urėdija. Anksčiau jų tiekiamos medienos procentai pasiskirstydavo maždaug 50 prie 50. Tačiau šiandien situacija yra kitokia. „Baltpool“ ataskaitose matyti, kad šiemet Valstybinių miškų urėdija žaliavos pagamino mažiau, nors tokios medienos poreikis gerokai išaugęs. Praeitais metais žaliavos pasirinkimas buvo didelis, o laikai nebuvo kriziniai. Taigi mums, žaliavos pirkėjams, ir vėl kyla klausimų, kodėl nereaguojama, kai poreikis auga?“, – teiraujasi biokuro gamintojas.

Gamintojų sąnaudos ženklai išaugę

Pusšimtį biomasės resursų tyrimo ir gausinimo, biokuro gamybos ir tiekimo, biokuro technologijų srityje dirbančių įmonių vienijančios asociacijos „Litbioma“ prezidentas sako, kad nereikia būti diplomuotu ekonomistu, jog suprastum, kad beveik visa biokuro kainos dedamoji yra žaliava. „Šiandien apie 85 proc. biokuro kainos sudaro žaliavos kaina. Man net keista ir nesinori komentuoti interpretacijų, neva biokuro gamintojai lobsta, naudodamiesi šia situacija. Atrodo, visi žino ir su tuo sutinka, kad šilumininkai perka kurą ir juo šildo. Taigi lygiai taip pat yra ir su biokuru. Žaliava juk nekrenta iš dangaus, gamintojai ją perka ir iš jos gamina kurą“, – sako M. Valukynas.

Pasak „Litbioma“ prezidento, gaminti biokurą, ne tas pats, kas nueiti į miškelį ir prisirinkti židiniui šakų. Biokuro tiekimo grandinė iki šilumos tiekėjo katiIinių yra pakankamai ilga. „Norint pagaminti biokurą reikia brangių įrenginių, darbo jėgos, elektros energijos sąnaudų. Transportavimas bei sandėliavimas irgi kainuoja. Paprastas pavyzdys: malkinės medienos kaina šiandien svyruoja tarp 60–70 Eur už ktm., o galutinė pagaminto biokuro kaina yra tarp 80–90 Eur už ktm. Taigi nuo 1 ktm. gamintojui lieka kiek daugiau nei 20 Eur ir už juos tą biokurą reikia susmulkinti, atvežti ir išlaikyti darbuotojus“, – apie situaciją biokuro rinkoje kalba M. Valukynas.

Biokurininkų asociacijos vadovui antrina ir netrukus dvidešimties metų sukaktį minėsiančios UAB „Raguvilė“ direktorius Virginijus Brazauskas. „Mes, gamintojai, galutinėje biokuro kainoje turime ir savo maržą, kuri padidėjusi ne pelningumo, o sąnaudų sąskaita. Dabar daugiau nei pusė kainos sudaro žaliava, taip pat kiti kaštai, pavyzdžiui, pabrangęs kuras. Tas mūsų uždarbis nusėda degalinėse. Pridėkime ir pakilusį darbo užmokestį. Ypač mūsų sektoriuje, kai dalis darbuotojų, negaudami konkurencingų atlyginimų, išvyksta dirbti į Skandinaviją“, – sako V. Brazauskas.

Apie žaliavos kainos poveikį galutinei produkcijos kaina kalba ir kitos biokurą gaminančios įmonės UAB „Pusbroliai“ vadovas Mindaugas Žemaitis. „Mes biokurą gaminame iš kirtimo ir laukų valymo atliekų. Prieš metus tokios žaliavos vidutinė kaina 5 Eur už erdmetrį, dabar mes už žaliavą mokame 20 Eur ir dar tenka gerai paieškoti, kad rastumei už tokią kainą. Palyginti su pernai, šiemet nei viena sąnaudų eilutė neišliko tokia pati. Pabrango kuras, padvigubėjo išlaidos remontui. Kaip galima dėl kainų kaltinti gamintoją, kai jis moka 20 Eur už žaliavą? Nesmulkintą, nekrautą, nevežtą, nesandėliuotą“, – aiškina M. Žemaitis.

Beda pirštu ir į Skandinaviją

Vienas pašnekovų, V. Brazauskas, valdžios atstovams siūlo pasidomėti situacija Skandinavijoje, kur žaliavos kaina kelis kartus mažesnė, o sąnaudos panašios, jei ne didesnės nei Lietuvoje. Be to, Švedijoje biokurui teikiama strateginė reikšmė ir visos miškų kirtimo liekanos yra surenkamos, o Lietuvos Valstybinių miškų urėdija dalį miško kirtimo atliekų palieka.

„Mūsų kolega neseniai buvo komandiruotėje Švedijoje. Ten malkinė mediena pamiškėje kainuoja 22 Eur, o bent jau pas mus, Klaipėdos regione, malkinės medienos kainos siekia 83–87 Eur už ktm. Jei žiūrėtume į darbuotojų atlyginimus, pas mus operatorius uždirba 1200–1500 Eur, o ten operatoriaus atlyginimas siekia 4000 Eur, nors mediena parduodama po 22 Eur. Man kaip verslininkui kyla iš to klausimų. Gal mes tiesiog kažko nežinome? Gal yra dotacijos, gal taikomas lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas?“, – retoriškai klausia V. Brazauskas.

Abejoja urėdijos įtraukimo į rinką veiksmingumu

Reaguodama į biokuro kainų kilimą, Vyriausybė pavedė Valstybinių miškų urėdijai 2022–2024 m. laikotarpiu gaminti ir parduoti biokurą energijos išteklių biržoje tam panaudojant iki 20 proc. per metus planuojamo pagaminti malkinės medienos, plokščių medienos, popierrąsčių ir miško kirtimo liekanų kiekio, iš viso apie 400 tūkst. ktm. per metus. Iki šiol urėdija biokuro rinkoje nedalyvavo ir tiekdavo tik žaliavinę medieną.

Tuo tarpu kalbinti privačių įmonių savininkai sako, kad urėdija nebeturi biokuro gamybai reikalingos technikos ir ją per viešuosius pirkimus pavyks įsigyti geriausiu atveju po metų. „Pamenate, energetikos ir aplinkos ministrai neseniai išstojo su žinia, kad Valstybinių miškų urėdija pati gamins, smulkins ir į katilines tieks biokurą, taip tikėdamasi apie 30 proc. sumažinti biokuro kainą? Jie šiai dienai pasiskelbė konkursus įrangos pirkimui ir kol jos laukia, moka biokuro gamintojams 15 Eur už kietmetrio paruošimą, nors patys jį paskui, bent Kretingoje, parduoda už 60 Eur. Man kyla klausimų, kodėl pati urėdija iš šios situacijos daro verslą, siekia pasigerinti savo veiklos rodiklius, vietoje to, kad atpigintų šilumą gyventojams?“, – klausimų valdžios atstovams negaili UAB „Raguvilė“ vadovas.

UAB „Pusbroliai“ vadovas M. Žemaitis taip pat kritikuoja šį sprendimą ir teigia, kad urėdija puikiausiai mato dabartinę situaciją ir žino, kiek jų aukcionuose už žaliavą būdavo mokama anksčiau ir kiek dabar. Jo manymu, ministerijai reikėtų užduoti klausimų, ar ji gerai įsivaizduojanti biokuro rinką? „Dabar tarsi nuspręsta, kad dėl aukštos biokuro kainos kalčiausi yra gamintojai, nes jie užsikelia didžiausias maržas. „Baltpool“ sistemoje kiekvienas gali pasitikrinti, kaip keitėsi žaliavos kaina. O štai ministerija nurodė urėdijai: blokuokite 20 proc. savo žaliavos, neparduokite gamintojams, o patys už tariamą savikainą užsisakykite smulkinimo paslaugą, susmulkinkite ir paleiskite į rinką. Kur logika, kai urėdija nusprendė dar labiau sumažinti žaliavos kiekį rinkoje ir pasinaudodama mūsų pajėgumais pati parduoda? Nors tam neturi nei kompetencijos, nei pajėgumų“, – dėl, jo manymu, nepagrįstų kaltinimų privatiems biokuro gamintojams piktinosi M. Žemaitis.

V. Brazauskas taip pat kelia klausimų dėl tokios biokuro gamybos tvarkos urėdijoje. „Man teko skaityti biokuro gamybos sąlygas. Norėčiau pateikti vieną įdomų pavyzdį. Sąlygose nurodyta, kad žaliavinės medienos krūvos turėtų būti sudėtos kas 10 m. Sunku patikėti, miško darbininkai gali nugriūti visą dieną po 10 m. atitampę šakas. Verslas šitaip nebedirba. Tam yra speciali technika, bet ji „mažiau padaro“. Man vėl kyla klausimų, ar taupydama darbo užmokesčiui, urėdija nesiekia uždirbti privatininkų sąskaita? Ar tikrai darome tai, kas padėtų Lietuvos žmonėms pigiau mokėti už šildymą?“, – mano UAB „Raguvilė“ vadovas.

Andrius Nenėnas

2022-11-10