Lobizmo šydą praskleidus: keturi mitai apie „mistinės“ veiklos niuansus
Nors lobizmo sąvoka neretai skamba viešojoje erdvėje, visgi ji dažnai tebėra mistifikuojama ir pateikiama neigiamame kontekste. Girdime, jog vieni ar kiti sprendimai atsirado, nes „lobistai spaudė“ arba „didelės lobistų ausys“ kyšojo, o ir karikatūrose lobistai dažnai piešiami lagaminų, prikištų stambiomis kupiūromis, nešiotojais iš kabinetų į kabinetus. Tai ne, žinokit, šitie yra nusikaltėliai, o kas yra lobistai, pabandysiu trumpai papasakoti.
Bendraujant su žmonėmis pastebiu, kad lobisto profesija dažnam atrodo labai miglota, neaiški, o filmų ir serialų personažai lobistai atrodo dar labiau mistiniai veikėjai, tarp ypatingų galių turinčių advokatų ir įtakingų, kone kerėti mokančių gražbyliautojų politikų.
Iš esmės lobizmo kaip tokio, matyt, nėra tik nedemokratiniuose režimuose, kur viskas yra nusprendžiama valdžios ir į jokią interesų grupių nuomonę dėmesio ne tik kad nėra kreipiama, bet visi keliai jai reikšti yra uždaryti.
Tad aptarkime dažniausiai girdimus mitus, kuriuos verta išsklaidyti jau vien dėl demokratinio teisėkūros proceso tobulėjimo.
Mitas Nr. 1. Tik korumpuoti politikai susitinka su lobistais
Būtent korumpuotiems politikams toks mitas ir gali labiausiai patikti, nes demokratinėje visuomenėje politiko pareiga yra išklausyti visų suinteresuotų visuomenės grupių argumentus. Niekas negimė žinodamas visko, tad tik surinkus informaciją iš visų šaltinių ir pageidaujančių dalyvauti teisėkūros procese pusių galima susidaryti bendrą paveikslą, kuris yra būtinas priimti vienokiems ar kitokiems sprendimams.
Jei pabrėžiama, kad šis politikas apskritai nebendrauja su lobistais, tada natūraliai kyla klausimas - o su kuo gi jis susitinka, kas vienus ar kitus siūlymus jam pakužda, kokie yra jo priimamų sprendimų motyvai, nes, tikėtina, jie nėra tiesiog susapnuojami.
Tad siekiant užtikrinanti visų visuomenės narių bei jų grupių konstitucinę teisę būti atstovaujamais, politikai privalo susitikti ir su lobistais. Žinoma, apie tuos susitikimus oficialiai deklaruojant, kaip ir numatyta pagal galiojančius įstatymus.
Mitas Nr. 2. Lobisto darbas sunešioti kyšius, nes jie jau žino, kam ir kiek „pakišti“
Kaip jau prieš tai minėjau, korupcija yra sunkus nusikaltimas, ir anaiptol ne lobistinio darbo laukas. Lobistai dirba pagal lobistinės veiklos reikalavimus, kreipiasi į politikus ar kitus sprendimų priėmėjus raštu arba žodžiu, ir tai nurodo savo lobistinės veiklos deklaracijose – su kuo susitiko ir kokį klausimą aptarė.
Jei suinteresuotų asmenų ir politikų susitikimai vyksta slapčia, nedeklaruojant ir už tai pažadamas atlyginimas – tai jau ne lobistinė veikla, tai neteisėtas poveikio darymas, kyšininkavimas ir korupcija. Galbūt daug kam patogiau atrodo ir tokią šešėlinę veiklą numesti lobisto sąvokai, bet taip tik kuriama stigma, kuri kenkia visiems – politikai bijo susitikti su lobistais, tada pas juos eina jau ne lobistai, o tie asmenys, kurie nedeklaruoja savo interesų visuomenei, o gal net ir pačiam politikui.
Lobistai – tai profesionalai, dirbantys interesų atstovavimo srityje. Jų darbas yra surinkti išsamią informaciją apie esamą situaciją, parengti siūlymus jai spręsti, galimą šių siūlymų poveikį ir, svarbiausia, išnagrinėti kitų suinteresuotų šalių siūlymus bei galimą jų įtaką esamai situacijai. Taip pat – išsiaiškinti, kada, kaip ir kas priima sprendimus konkrečiu klausimu, ir su šiais asmenimis visa surinkta informacija pasidalinti. Vadinasi, lobistas turi išmanyti tiek dalykinę sritį, kuriai atstovauja, tiek pačią teisėkūrą. Ir tiek čia tos magijos.
Mitas Nr. 3. Lobistai atstovauja tik dideliems verslams
Lobistas – tai tik sutartinė sąvoka, iš esmės lobistais laikyčiau visus, kurie savo raštais ir pasisakymais siekia įtakos politikų, valstybės tarnautojų ar valstybinių institucijų sprendimams. O to siekia ir sodo bendrijos, ir bažnyčia, ir profsąjungos, ir verslo bei visuomeninės organizacijos.
Kalbėti viešai galime visi, bet kai kalbame politiko kabinete ir prašome atsižvelgti į vienokius ar kitokius siūlymus, tai jau nebėra tik nuomonės reiškimas.
Šiuo metu galiojančiame Lobistinės veiklos įstatyme padaryta išimtis, tad profesinės sąjungos, bažnyčia ir kitos visuomeninės organizacijos neturi pareigos deklaruoti savo vykdomo interesų atstovavimo. Tad galime ir toliau lobistais vadinti tik interesų atstovavimo profesionalus, tačiau vis dėlto savo interesus teisėkūroje, mano asmenine nuomone, turėtų paviešinti visi – tada bus labai aišku, kas, kokių sprendimų siekia ir kodėl.
Beje, lobistai atstovauja ir visuomeninių organizacijų interesams, padėdami joms siekti savo tikslų – tokiu atveju teisėkūros procese turi deklaruoti savo veiklą, tačiau jei tokia organizacija dirba be lobisto, jos dalyvavimo teisėkūros procese pėdsakų galime ir neaptikti.
Mitas Nr. 4. Lobizmas reikalingas tik interesų grupėms
Jau aptarėme, kad politikų sprendimams įtakos siekia tiek verslo, tiek ir visuomeninės organizacijos bei jų atstovai, tačiau į šį procesą būtina pažvelgti ir iš kitos pusės. Jei interesų grupės ir jų atstovai (lobistai) turi realią galimybę sekti teisėkūros procesus, t.y. laiku gauti informaciją, kaip ir kur keliauja atitinkami dokumentai, kas, kada, kokias terminais ir, svarbiausia, kodėl priima atitinkamus sprendimus, tai leidžia užtikrinti, kad teisėkūriniai procesai vyktų kiek įmanoma skaidriau.
Vadinasi, valstybės institucijų sudaryta galimybė interesų grupėms ir jų atstovams dalyvauti teisėkūros procese atlieka ir demokratinę kontrolę – lobistai bus vieni pirmųjų, kurie pastebės, jog procesai vyksta ne pagal taisykles, jog sprendimai priimami neaiškiais motyvais, apie tai kalbės bei reikalaus juos ištaisyti. Tad mūsų, lobistų, tikslas ir yra į dialogą kviesti politikus, valstybės ir savivaldybių institucijų atstovus, siekti abipusio skaidraus ir efektyvaus bendradarbiavimo, kuris užtikrintų ne tik savalaikį interesų atstovavimą, bet ir demokratinę politinių bei administracinių institucijų veiklos priežiūrą
2022-09-29