Kontaktinis dermatitas: neaiškūs bėrimai ant kūno? Vaistininkė pasakė, kokia liga už to gali slypėti
Įvairūs odos dariniai, tokie kaip spuogeliai, pūslelės ar dėmelės, ne visada yra teisingai atpažįstami – ar išbėrė nuo apelsinų, o gal nuo drabužio etiketės? Vaistininkė atsako, kokie bėrimai dažniausiai pasitaiko ir kaip juos galima atpažinti.
Pasak „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Guodos Grikšienės, bėrimas yra sudirginta, pastebimai pakitusi odos vieta, kai pasikeičia jos spalva ar tekstūra. Tokia oda gali būti paraudusi, patinusi, niežtinti ar netgi skausminga.
„Kontaktinė alergija – odos, burnos gleivinės arba genitalijų bėrimai, atsirandantys dėl tiesioginio kontakto su alergenu. Alerginį kontaktinį dermatitą sukelia cheminės medžiagos, kurios gali būti grynos arba įeiti į kosmetikos priemonių sudėtį. Kiti dažniausi alergenai yra metalai, asmeninės higienos priemonės, taip pat medžiagos, esančios dažuose. Tokius bėrimus galima atpažinti atsiradus raudoniems, niežtintiems spuogeliams ant kūno – kontakto su alergenu vietoje oda parausta, patinsta. Tokiais atvejais gelbsti alergeno pašalinimas bei antihistamininiai vaistai“, – aiškina ji.
Bėrimas taip pat gali būti sukeltas ir maisto produktų. Dažniausi maisto alergenai: kiaušiniai, pienas, kviečiai, lazdyno riešutai, žuvis ir jūros gėrybės. Jie gali išprovokuoti tiek greito, tiek lėto tipo alergines reakcijas.
„Greito tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus kelioms minutėms ar net iki poros valandų po maisto suvalgymo tokiais simptomais: atsiranda dilgėlinis odos bėrimas, veido, lūpų, akių vokų tinimas, pasunkėja kvėpavimas, nukrenta kraujospūdis. Lėto tipo alerginių reakcijų simptomai pasireiškia vėliau nei po 2 valandų suvalgius maisto, dažniausiai to rezultatas suaugusiems žmonėms – virškinimo sutrikimai ar gastroezofaginis refliuksas“, – pažymi G. Grikšienė.
Padaugėjo juostinės pūslelinės atvejų
Odos bėrimai gali būti raudoni, uždegiminiai, nelygūs, taip pat sausi, niežtintys ar skausmingi. Pagrindinė to priežastis yra dermatitas – odos uždegimas, kai oda reaguoja į alergenus ar dirgiklius.
„Odos bėrimų priežastys gali būti bakterijos, virusai, alergenai ir ligos, įskaitant dermatitą, dilgėlinę bei žvynelinę. Dažniausiai tokie bėrimai yra smulkūs ir susidaro grupėmis. Jei bėrimai niežti, galima tepti geliais, skirtais trumpalaikiam lengvam odos niežėjimui ir dirginimui bei tinimui malšinti. Šie vaistai taip pat tinka esant vabzdžių įkandimams, nudegus nuo saulės spindulių“, – sako vaistininkė.
Ji priduria, kad jei atsiranda bėrimas pūslėmis arba jei bėrimas virsta atviromis opomis, tai gali būti alerginės reakcijos, reakcijos į vaistus arba vidinės priežasties pasekmė. Būtina kreiptis į gydytoją, jei pūslinis bėrimas paveikia odą aplink akis, kelias burnos vietas ar lytinius organus.
„Pastaruoju metu pastebime ženklų sergamumo juostine pūsleline padažnėjimą vyresniems nei 50 metų asmenims. Juosiančioji pūslelinė – skausmingas lokalus bėrimas grupuotomis pūslelėmis, išsidėstantis pagal nervo eigą, dažniausiai šonkaulių srityje. Pirmasis juostinės pūslelinės požymis dažniausiai yra skausmas, kuris gali varginti viename taške arba gali būti išplitęs. Kartu gali kamuoti karščiavimas, galvos skausmas, bendras silpnumas. Šis virusas pažeidžia nervus ir odą – tokiais atvejais reikia kuo skubiau kreiptis į gydymo įstaigą, kad būtų skirti receptiniai vaistai, kuriais gydomos virusų sukeltos infekcijos, bei skausmą mažinantys medikamentai“, – atkreipia dėmesį G. Grikšienė.
Dažniausios ligos – nuo dermatito iki vočių
Viena iš bėrimą sukeliančių ligų yra atopinis dermatitas – tai būklė, sukelianti odos sausumą, niežėjimą ir uždegimą. Liga yra lėtinė ir paveikia daugybę įvairaus amžiaus žmonių, ją galima atpažinti iš niežtinčių, raudonų, uždegiminių odos dėmių.
„Atopiniu dermatitu sergantiems žmonėms yra padidėjusi rizika išsivystyti alergijai maistui, šienligei ir astmai. Šią ligą diagnozuoja bei gydymą skiria gydytojas. Reguliarus drėkinimas ir kitų odos priežiūros įpročių laikymasis gali sumažinti niežėjimą ir išvengti paūmėjimų – tam tinka maitinantys kremai emolientai sausai, jautriai odai. Patentuoti kompleksai apsaugo epidermį bei greitai nuramina odos sudirgimus“, – rekomenduoja G. Grikšienė.
Kita odos liga, sukelianti bėrimus, yra rožinė – jai būdingas veido paraudimas, matomos kraujagyslės veide, deginimo pojūtis. Gali atsirasti apvalių raudonų odos iškilimų (papulių) ir pūlingų patinimų (pustulių) – šie bėrimai atsiranda ant veido ir primena spuogus.
„Šie simptomai gali paūmėti ir trukti nuo kelių savaičių iki mėnesių, o vėliau kurį laiką išnykti. Dažniausiai pasitaiko tarp moterų, nors susirgti gali bet kas. Siūlyčiau naudoti odos raudonį mažinančius kremus, kurie apsaugo odą, sulygina odos spalvą ir apsaugo nuo UV spindulių poveikio. Jei kasdienės priemonės, skirtos jautriai, į rožinę linkusiai odai nepadeda, reikalingas gydymas vaistais. Deja, ši liga nėra išgydoma, tačiau gydymas gali kontroliuoti ir sumažinti simptomus. Rekomenduojama rinktis švelnesnę mitybą, vengti nuovargio bei streso“, – pataria vaistininkė.
Dar viena liga – dilgėlinė, tai yra niežtintis bėrimas pūkšlėmis, atsirandantis ant odos, jis gali atsirasti vienoje kūno dalyje arba išplisti dideliuose plotuose. Bėrimas paprastai yra labai niežtintis ir svyruoja nuo kelių milimetrų iki plaštakos dydžio.
„Jei simptomai yra lengvi, gydymo gali nereikėti. Dilgėlinė dažnai išnyksta savaime per parą, tačiau gydymas gali palengvinti stiprų niežėjimą bei diskomfortą. Tokiais atvejais yra skiriami antihistamininiai vaistai. Dilgėlinė gali tapti lėtine, jei užsitęsia ilgiau nei 6 savaites. Šią odos būklę gali išprovokuoti daugybė situacijų ir medžiagų, įskaitant tam tikrus maisto produktus bei vaistus, visgi dažnai priežastys lieka nežinomos. Dilgėlinę gali lydėti angioedema – būsena, kai patinsta veidas bei lūpos. Ši būklė gali būti pavojinga gyvybei, jei liežuvio ar gerklės patinimas blokuoja kvėpavimo takus – tokiu atveju būtina skubi pagalba“, – teigia G. Grikšienė.
Ji rekomenduoja dėmesį atkreipti į votis arba furunkulus – tai plauko maišelio ir aplink jį esančių audinių uždegimas, kuris dažniausiai atsiranda sergantiems lėtinėmis ligomis, nutukusiems, turintiems nusilpusį imunitetą. Šie odos dariniai taip pat būdingi sergantiems žarnyno uždegimais, turintiems žalingų įpročių, nesilaikantiems higienos normų asmenims.
„Votis gali priminti spuogą ar dėmę, tačiau tik pačioje susirgimo pradžioje. Vėliau jos tampa pritvinkusios, jaučiamas „pulsuojantis“ skausmas, aplinkiniai audiniai gali patinti. Jei pacientas nekarščiuoja, galime jam pasiūlyti dezinfekcinių purškalų bei augalinių vaistinių preparatų, kurie skirti lengvoms neišplitusioms pūlinėms odos ligoms, pvz., plaukų maišelių ar prakaito liaukų uždegimui gydyti. Votys gali pratrūkti savaime, o jei ne, yra atveriamos chirurginiu būdu“, – komentuoja „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė.
Dėl ligos tenka keisti ir profesiją
Kontaktinis dermatitas yra dažna, bet neretai neteisingai interpretuojama odos būklė, į kurią reikia nedelsiant atkreipti dėmesį ir tinkamai ją prižiūrėti. BENU vaistininkė Inga Norkienė ir gydytojas Jokūbas Liutkus pabrėžia – norint veiksmingai valdyti šią ligą ir išvengti komplikacijų, svarbu laiku imtis gydymo ir suprasti sudėtingą jos pobūdį.
Kyla dėl tiesioginio kontakto
Kaip pasakoja vaistininkė I. Norkienė, kontaktinį dermatitą galima suskirstyti į du tipus: dirginantį (iritacinį) ir alerginį. Dirginantį dermatitą sukelia stiprus vietinis dirgiklis, pavyzdžiui, cheminė medžiaga, taip pažeidžiant odą be išankstinio įjautrinimo.
„Tačiau pagrindinis skirtumas tarp iritacinio kontaktinio dermatito ir alerginio kontaktinio dermatito yra imuninės sistemos atsakas į konkrečią medžiagą – iritacinio kontaktinio dermatito atveju dirgiklio poveikis lokalus, imuninio atsako nėra. Alerginis kontaktinis dermatitas vystosi pakartotinai susidūrus su alergenu, tuomet išsiskiria biologiškai aktyvi medžiaga histaminas, kuris gali sukelti odos bėrimą, paburkimą, niežulį, paraudimą, pūslių susidarymą, šlapiavimą, pleiskanojimą, o ypač sudėtingais atvejais ir kvėpavimo takų ar virškinamojo trakto simptomus“, – pasakoja budinčios BENU vaistinės vedėja.
Kontaktinis dermatitas, kaip rodo jo pavadinimas, atsiranda dėl tiesioginio kontakto su dirgikliu, paprastai sukeliančiu lokalizuotą uždegimą. Dirgikliai gali būti cheminės medžiagos, buitinės chemijos priemonės, dezinfekcinės priemonės ir net kūdikių sauskelnės. Alerginį kontaktinį dermatitą dažniausiai sukelia cheminės medžiagos arba vaistai.
„Kontaktinio dermatito simptomai gali būti įvairūs – nuo paraudimo, niežulio, dilgčiojimo, bėrimo iki opų. Esminis skirtumas tarp dirginančio ir alerginio dermatito yra tas, kad niežulys, nors ir dažnai pasireiškia, ne visada yra pirmojo dermatito simptomas, o antrojo – visada. Dirginančio kontaktinio dermatito reakcijos dažnai pasireiškia greitai, paprastai per kelias valandas po kontakto, o alerginiam kontaktiniam dermatitui reikia daugiau laiko“, – išskiria I. Norkienė.
Kaip toliau pasakoja BENU vaistininkė, kontaktinis dermatitas gali sutrikdyti sveiką žmogaus gyvenimo balansą, ypač jei jo darbo aplinkoje yra potencialių dirgiklių. Tokios profesinės sritys, kaip valymas, kirpykla, statybos darbai ir metalo apdirbimas, dažnai yra susijusios su tokių dirgiklių poveikiu. Kartais reikalingi darbo įrankiai, pavyzdžiui, kirpėjų žirklės su nikeliu, gali sukelti kontaktinį dermatitą, todėl reikia keisti darbo įrangą ar net veiklos sritį.
„Pirmasis svarbus žingsnis yra nustatyti dirgiklį, o po to imtis priemonių jam išvengti. Tai gali būti sudėtinga užduotis, nes dirgiklio gali būti darbo aplinkoje, o norint jo išvengti, gali tekti keisti ir pačią profesiją“, – įspėja vaistininkė.
Klaidingai interpretuojama liga
Kontaktinis dermatitas, ypač kai jis ryškus, gali sukelti socialinę stigmą dėl klaidingų įsitikinimų, jog jis yra užkrečiamas. Ši būklė taip pat gali sukelti psichologinį diskomfortą, niežulio sąlygojamus miego sutrikimus ir kasdienės rutinos pokyčius. Be to, gydymas ir tolesnė tausojanti odos priežiūra padidina finansines išlaidas.
„Vaistininkai dažnai susiduria su gyventojais, turinčiais odos problemų, iš kurių ne visos yra kontaktinis dermatitas. Tačiau daugeliu atvejų pacientai kreipiasi į mus dėl ligos paūmėjimo, todėl tenka atsekti jos priežastį. Tokiais atvejais svarbiausia sąžiningumas ir kruopštumas atsakant į klausimus apie galimus dirgiklius, kadangi žmonės ne visuomet linkę iki galo atvirauti“, – pasakoja specialistė.
BENU vaistininkė pataria, jog dermatitui progresuojant iki pažengusios stadijos, kuomet atsiranda odos įtrūkimų, kraujavimo ar infekcijos požymių, būtina kreiptis į gydytoją. Lėtinio dermatito atveju kasdienė priežiūra ir tinkamų produktų, kurių sudėtyje nėra dirgiklių, naudojimas gali padėti pratęsti remisijos laikotarpį ir sumažinti receptinių vaistų poreikį.
„Apibendrinant išskirčiau, jog kontaktinis dermatitas – dažna, tačiau neretai klaidingai suprantama liga. Manau, jog pacientų švietimas ir nuolatinis dialogas gali labai padėti destigmatizuoti šią būklę ir sumažinti dažnai patiriamą psichologinį ir fizinį diskomfortą. Imdamiesi šių veiksmų, minėtas problemas patiriantys gyventojai galėtų veiksmingiau valdyti savo simptomus, pagerinti bendrą gyvenimo kokybę ir gerovę“, – sako budinčios BENU vaistinės vedėja.
Eiga ir susiję simptomai
REVÙ CLINIC gydytojas Jokūbas Liutkus aiškina, kad pagrindiniai kontaktinio dermatito simptomai skiriasi priklausomai nuo to, ar liga yra ūminė, ar lėtinė. Ūminės fazės metu šis negalavimas pasireiškia naujomis, raudonomis, žvynuotomis odos plokštelėmis. Sunkesniais atvejais gali pasireikšti patinimas ir net pūslių susidarymas. Tačiau kai kontaktas, sukeliantis dermatitą, kartojasi arba yra nuolatinis, būklė gali tapti lėtine, kuriai būdinga sausa, žvynuota, stora, o galiausiai šiurkšti ir sutrūkinėjusi oda.
„Asmens rizika susirgti kontaktiniu dermatitu gali padidėti dėl įvairių veiksnių. Tai gali būti genetinis polinkis, dėl atopijos pažeistas odos barjeras ir vyresnis amžius – su amžiumi susiduriame su vis įvairesnėmis ir didesnės koncentracijos medžiagomis, kurios ilgainiui gali įjautrinti mūsų organizmą“, – perspėja gydytojas.
Palyginti su kitais dermatito tipais, kontaktinis dermatitas yra gana dažnas, ypač dirginantis kontaktinis dermatitas. J. Liutkus atskleidžia, jog šis variantas sudaro apie 80 proc. visų kontaktinio dermatito atvejų ir yra dažniausia rankų dermatito priežastis. Paprastai pacientai patys identifikuoja ir vengia dermatitą sukeliančios medžiagos, nesikreipdami į gydytoją.
Pasak specialisto, retesnė forma yra alerginis kontaktinis dermatitas, tačiau jautrumas tam tikriems alergenams, pavyzdžiui, nikeliui, gali būti plačiai paplitęs. Tačiau jautrumas nebūtinai reiškia dermatito išsivystymą.
„Pirmiausia pažeidžiamos tos vietos, kurios tiesiogiai liečiasi su alergenu, tačiau kai kuriais atvejais reakcija gali išplisti plačiau. Ši sklaida gali įvykti, jei alergeno dalelės patenka į orą, jei alergenas pernešamas į kitas kūno vietas arba jei imuninė sistema taip įsijautrina, kad inicijuoja reakcijas kitose kūno vietose“, – teigia J. Liutkus.
Sunku atskirti net gydytojams
Kontaktinio dermatito diagnostika gali būti sudėtinga. Gydytojas sako, kad nėra specialių dirginamojo dermatito tyrimų, ir jis paprastai diagnozuojamas, kai nėra alerginio kontaktinio dermatito ar kitų šios būklės formų požymių.
„Gydytojams dažnai sunku atskirti alerginį ir dirginantį kontaktinį dermatitą, todėl pacientai paprastai tiriami dėl kontaktinės alergijos naudojant alergenų pleistro testus. Šie testai užima daug laiko ir iš paciento reikalauja kantrybės, tačiau jie yra labai svarbūs diagnozuojant šio tipo dermatitą. Retesniems variantams, pavyzdžiui, fotoalergijai, gali prireikti papildomų tyrimų, susijusių su UVA spindulių poveikiu“, – pasakoja specialistas.
Kontaktinio dermatito gydymas gali būti nesudėtingas, jei nustatomas alergenas – pašalinus jį iš aplinkos, bėrimai dažnai išnyksta. Tačiau kai kuriuos alergenus pašalinti gali būti sudėtinga arba neįmanoma, todėl tenka naudoti specialias odos apsaugos priemones, keisti gyvenimo būdą ar net pašalinti implantuotus medicinos prietaisus.
„Kontaktinio dermatito profilaktika dažnai apsiriboja vengimu naudoti medžiagas, kurios, kaip žinoma, sukelia šią būklę. Tačiau dėl genetinių ir aplinkos veiksnių ne visi į šias medžiagas reaguoja vienodai, ir liga išsivysto ne visiems. Deja, mūsų aplinkoje platėjant cheminių medžiagų įvairovei, įjautrinimas tampa vis dažnesnis. Tarptautinės institucijos atidžiai stebi šią tendenciją ir atitinkamai koreguoja leistinus medžiagų kiekius produktuose, o kai kuriais atvejais net uždraudžia jų naudojimą“, – teigia jis.
Tačiau gydytojas J. Liutkus pabrėžia, kad nereikia nepagrįstai baimintis „cheminių“ ar „dirbtinių“ medžiagų. Natūralios medžiagos taip pat gali sukelti kontaktinį dermatitą. Jis pataria tiems, kurie pastebi bėrimus arba įtaria, kad gali sirgti kontaktiniu dermatitu, kreiptis į dermatologą, kuris gali paskirti tinkamiausius tyrimus ir gydymo planą.
2023-04-10